Anglų rašytoja Virginia Woolf teigė: V. Vulfo teigė: „Negalima gerai mąstyti, mylėti, miegoti, jei gerai nevalgai".

Pirkdami patiekalams gaminti reikalingus ingredientus, norime pagaminti maistą, kuris patiktų mums ir kuris patiktų mūsų svečiams. Tam tikros vietovės, regionai ir šalys yra neatsiejamai susijusios su skoniais ir receptais, kuriais jos garsėja: Parmigiano Reggiano „šaukia" apie Italiją taip pat, kaip armanjakas mums asocijuojasi su Prancūzija, o Dalmatinski pršut - su Kroatija. Prisimindami, visi turime maisto produktų, kurie per daugelį metų sukūrė gilų ryšį su mūsų artimaisiais, įskaitant tėvus ir senelius.

Trumpai tariant, maistas užima didelę dalį mūsų laiko ir atlieka svarbų vaidmenį formuojant mūsų gyvenimą, o kartu ir mūsų tapatybę. Tačiau kaip jį saugo intelektinės nuosavybės teisė?

Intelektinė nuosavybė ir maistas: tour d'horizon

Maistas ir gėrimai gali būti saugomi intelektinės nuosavybės teise įvairiais būdais. Pradedant nuo komercinių paslapčių, bene geriausiai žinomu slapto recepto pavyzdžiu išlieka „Coca-Cola" receptas. Pirmą kartą sukurtas 1886 m., praėjus daugiau kaip 135 metams, 7 sudedamųjų dalių garsiojo gėrimo receptas vis dar oficialiai tebėra paslaptis. Nepaisant to, laikui bėgant buvo mėginama tokį receptą atskleisti. Manoma, kad tik du "Coca-Cola" vadovai tiksliai žino, kaip turi būti derinami įvairūs ingredientai.

Taip pat yra patentų ir autorių teisių. Olandiškojo Heksenkaas („raganos sūrio") gamybos būdas buvo užpatentuotas 2012 m. Šis tepamas sūris taip pat buvo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT), kuris garsiai turėjo nuspręsti, ar maisto produkto skonis (taigi ne receptas, kuris gali būti saugomas taip pat kaip knyga ar eilėraštis) gali būti saugomas autorių teisėmis, ginčo centre. ESTT nusprendė, kad iš esmės tokie „jusliniai" objektai kaip skonis ir kvapas autorių teisėmis nėra saugomi. Tačiau reikia sistemos, kuri leistų tiksliai ir objektyviai nustatyti skonį ar kvapą. Atrodo, kad tokios sistemos kol kas nėra, tačiau ateityje ji gali būti sukurta!

Su panašiomis problemomis, kaip ir autorių teisių atveju, susiduria ir tie, kurie bando kvapus ir skonius įregistruoti kaip prekių ženklus: ilgainiui EUIPO atmetė paraiškas įregistruoti „dirbtinio braškių skonio skonį„ ir „vanilės kvapą ". ESTT taip pat patvirtino, kad kvapas, apibūdintas kaip „balzaminis vaisių kvapas su lengvu cinamono priesk oniu", negali būti registruojamas kaip prekių ženklas.

Geografinių nuorodų (vis daugiau ir daugiau) daugėja

Visame šiame kontekste geografinės nuorodos (GN) nusipelno atskiro paminėjimo. Nurodant, kad produktas, pvz., tam tikras maisto produktas ar vynas, turi konkrečią geografinę kilmę, geografine nuoroda iš esmės saugoma to produkto reputacija ar savybės, kylančios iš jo kilmės vietos.

Pavyzdžiui, vietos maisto prekių parduotuvėje nusipirkę sūrio „Danablu", žinote, kad įsigyjate produktą, pasižymintį tam tikromis savybėmis, nes tai yra saugoma geografinė nuoroda. Tai reiškia, kad šį pavadinimą gali naudoti tik tie sūrio gamintojai, kurie sūrį gamina Danijoje, iš daniško pieno ir pagal nustatytas specifikacijas.

Tas pats pasakytina ir apie keletą kitų maisto produktų ir vynų, gaminamų visoje ES teritorijoje: be Parmigiano Reggiano, Armanjako ir Dalmatinski pršut, ir tai tik keletas pavyzdžių, Δαφνές („Dafnes" vynas iš Graikijos), Budapesti téliszalámi (lašiniai iš Vengrijos), Clare Island Salmon (lašiša iš Airijos) ir Драгоево („Dragoevo" vynas iš Bulgarijos) - visi šie produktai yra registruotos geografinės nuorodos.

Laikui bėgant geografinių nuorodų svarba išaugo dar ir todėl, kad ši konkreti intelektinės nuosavybės teisė laikoma svarbia priemone įgyvendinant tikslus, kurie apima žemės ūkio ir maisto produktų sistemos ir susijusių socialinių tinklų išsaugojimą, taip pat ekonominį, socialinį ir kultūrinį bei aplinkos tvarumą ir kultūros paveldo apsaugą. Dėl šių priežasčių Europos Komisija neseniai pasiūlė teisės aktą, kuriuo būtų sukurta ES sistema, pagal kurią geografinėmis nuorodomis būtų saugomi ne tik žemės ūkio, bet ir amatų bei pramonės produktai.

Intelektinės nuosavybės teisių švediškas stalas

Yra keli būdai, kaip apsaugoti maisto produktus ir vynus intelektinės nuosavybės teise ir kartu apsaugoti juose sukauptą patirtį, įgūdžius ir talentą. Be to, geografinėmis nuorodomis galima pripažinti ypatingą ryšį tarp vietovės ir iš jos kilusių žemės ūkio produktų savybių bei reputacijos.

Grįžtant prie Woolf citatos: tiesa, kad „Negalima gerai mąstyti, mylėti, miegoti, jei gerai nevalgoma". Tačiau kartais to nepakanka.

Norint gerai pavalgyti, gali tekti pagalvoti ir apie intelektinės nuosavybės teises, kuriomis saugoma tai, ką ruošiamasi valgyti ir gerti. Apibendrinant: kartais (o gal net visada?!) vakarienės vakarėliai gali tapti malonesni, kai prie stalo sėdi intelektinės nuosavybės teisininkas!

Eleonora Rosati yra kvalifikuota Italijos teisininkė, turinti patirties autorių teisių, prekių ženklų, mados ir interneto teisės srityse. Dr. Eleonora Rosati yra intelektinės nuosavybės teisės profesorė, Intelektinės nuosavybės ir rinkos teisės instituto (IFIM) direktorė ir viena iš Stokholmo universiteto Europos intelektinės nuosavybės teisės magistrantūros studijų direktorių. Ji taip pat yra advokatų kontoros „Bird & Bird" patarėja ir kelių straipsnių bei knygų intelektinės nuosavybės klausimais autorė.

Šis straipsnis buvo paskelbtas gruodžio mėnesio „Alicante News" numeryje.