Metaverslas: ne tokia jau nauja koncepcija

Terminas, pirmą kartą pavartotas 1992 m. Nealo Stephensono mokslinės fantastikos romane „Sniego griūtis" (Snow Crash), dabar yra aktualus bent jau kai kuriose mūsų gyvenimo srityse.

Prisiminkime tik žaidimų sektorių. 2003 m. pradėjusi veikti virtualaus pasaulio platforma „Second Life" yra viena iš pirmųjų metaverslo taikymo sričių. Naudodami avatarus, žaidėjai gali gyventi virtualų antrąjį gyvenimą. Kitaip nei tradiciniuose vaizdo žaidimuose, Second Life sąveika neturi jokio tikslo: tai tiesiog „egzistavimas" platformoje ir santykių su kitų žaidėjų avatarais užmezgimas.

Per pastaruosius maždaug porą metų metaverslo koncepcija buvo iš esmės pakeista, o jo vystymasis gerokai paspartėjo. Visa tai paskatino naujausi technologiniai pasiekimai, įskaitant blokų grandinę, platų kriptovaliutų prieinamumą ir skaitmeniniam turtui naudojamus nepiniginius žetonus (angl. non-fungible token, NFT). NFT geriausiai suprantamas kaip skaitmeninis sertifikatas, kuris įrodo skaitmeninio turto (pvz., vaizdo įrašo) kilmę ir skiriasi nuo paties skaitmeninio turto.

Tradiciniai ir gerai žinomi prekių ženklai taip pat išnaudojo naujas metaverslo teikiamas galimybes užmegzti ryšį su esamais ir potencialiai naujais klientais. Pavyzdžiui, tokie mados prekių ženklai kaip „Gucci" (per savo projektą „Vault") eksperimentavo su NFT ir skaitmeniniais drabužiais, kurie taip pat buvo parduodami metaverslo ir žaidimų platformoje „Roblox".

Žinoma, metaverslas susijęs ir su pramogomis. Dėl COVID-19 pandemijos metu įvestų draudimų ir negalėjimo surengti jokių asmeninių renginių (pagrindinis, jei ne pagrindinis, muzikantų ir atlikėjų pajamų šaltinis muzikos sektoriuje) menininkai ieškojo naujų būdų užmegzti ryšį su savo gerbėjais. 2020 m. reperis ir dainininkas Travisas Scottas pirmasis surengė koncertą populiaraus vaizdo žaidimo „Fortnite" viduje. Šiame renginyje dalyvavo beveik 28 mln. unikalių žaidėjų. Tai skaičius, kurį būtų sunku, jei apskritai įmanoma, pasiekti bet kurioje „analoginėje" arenoje!

Intelektinė nuosavybė metaversle: naujos strategijos... senos problemos

Žinoma, kaip intelektinė nuosavybė (IN) yra aktuali ne interneto pasaulyje, taip ji aktuali ir metaversle. Galbūt net labiau!

Europoje prekių ženklai, kuriuose yra žodis „metaverslas", jau sėkmingai įregistruoti, įskaitant EUIPO. Šiose registracijose ypatingas dėmesys buvo skiriamas 9 klasės prekėms, kurios, be kita ko, apima kompiuterių programinę įrangą. 2021 m. pabaigoje „Facebook" atliko žinomą prekės ženklo keitimo operaciją ir pakeitė savo pavadinimą į Meta, siekdama parodyti, kad jos pagrindinė veikla ateityje bus dar labiau plėtoti metaverslą. Naująjį prekės ženklą „Meta" siekiama įregistruoti keliose pasaulio šalyse, įskaitant Europos Sąjungą.

Žinoma, metaverslas kelia svarbių klausimų, susijusių su intelektinės nuosavybės apsauga ir tuo, ar tam tikrą veiklą gali kontroliuoti intelektinės nuosavybės savininkai. Neseniai prabangus prekės ženklas „Hermès" ėmėsi teisinių veiksmų prieš skaitmeninį menininką, kuris gamino ir pardavinėjo „MetaBirkins". Tai virtualių rankinių, kurių autentiškumas patvirtintas NFT ir kurios sukurtos be garsiojo kultinių (ir labai tikrų) Birkin rankinių gamintojo leidimo, rinkinys.

Kitas klausimas - kokią nuosavybę įgyjama įsigyjant NFT patvirtintą virtualų turtą. Šis klausimas nėra nereikšmingas, turint omenyje, kad NFT patvirtintas virtualusis turtas gali būti parduodamas už kelis milijonus JAV dolerių (USD). Tik pagalvokite, kad, kaip teigiama, „Twitter" įkūrėjas Jackas Dorsey savo pirmąjį NFT patvirtintą tviterio įrašą pardavė už beveik 3 milijonus JAV dolerių, o muzikantė Grimes savo skaitmeninio meno kolekciją pardavė už 6 milijonus JAV dolerių.

Ar intelektinės nuosavybės požiūriu NFT patvirtinto skaitmeninio meno kūrinio pirkėjas pagal nutylėjimą įgyja nuosavybės teisę į autorių teises, priklausančias šiam išleistam meno kūriniui? O kas atsitinka, jei kas nors įsigyja NFT patvirtintą meno kūrinį, kuris buvo sukurtas be autorių teisių savininko leidimo ir pateikiamas kaip „tikras"? Ar toks atvejis gali būti traktuojamas taip, kaip analoginiame pasaulyje, kur tai būtų traktuojama kaip suklastoto meno kūrinio įsigijimas?

Ar intelektinės nuosavybės teisėje reikės ieškoti naujų sprendimų?

Atsižvelgiant į visus klausimus, kuriuos jau iškėlė metaverslas, natūralu, kad kyla klausimas, ar reikia naujų sprendimų, kad būtų galima į juos tinkamai atsakyti.

Svarbiausia prisiminti, kad intelektinės nuosavybės teisė dėl savo prigimties nuolat susiduria su technologijų raidos iššūkiais. Prisiminkime tik tokių technologijų kaip spausdinimo presas, fotokopijavimo aparatas, skaitmeninis kompiuteris ir internetas atsiradimą ir visas sudėtingas problemas, kurias jos iškėlė teismams ir įstatymų leidėjams. Per visą intelektinės nuosavybės istoriją taip pat nesikeitė bendras esamų intelektinės nuosavybės principų ir teisinių nuostatų gebėjimas prisitaikyti prie tokių pokyčių. Kitaip tariant, kiekvieną kartą nereikėjo „išradinėti dviračio" iš naujo.

Ar galime manyti, kad į metaverslo keliamus klausimus galima atsakyti išnagrinėjus esamą teisinę sistemą? Galbūt nebūtų pernelyg optimistiška atsakyti į šį klausimą (žinoma, skaitmeniniu) „taip", mėgaujantis saulėta diena sėdint parke senamadišku, tačiau vis dar gana maloniu analoginiu būdu.

Atsakomybės apribojimas:

Nuorodos į trečiųjų šalių svetaines buvo atrinktos remiantis atsitiktine paieška. Pateiktos nuorodos nereiškia, kad jos yra vieninteliai ar pageidaujami informacijos šaltiniai. Trečiųjų šalių interneto svetainių savininkai patys atsako už jų svetainėse pateiktų duomenų ir informacijos tikslumą ir patikimumą. Atkreipkite dėmesį, kad jose pateikta informacija nebūtinai atspindi EUIPO nuomonę.

Šis straipsnis buvo paskelbtas lapkričio mėnesio „Alicante News" numeryje.

Eleonora Rosati yra kvalifikuota Italijos teisininkė, turinti patirties autorių teisių, prekių ženklų, mados ir interneto teisės srityse. Dr. Eleonora Rosati yra Stokholmo universiteto Intelektinės nuosavybės (IP) teisės profesorė, Intelektinės nuosavybės ir rinkos teisės instituto (IFIM) direktorė ir viena iš Europos IP teisės magistrantūros studijų vadovių. Ji taip pat yra advokatų kontoros „Bird & Bird" patarėja ir kelių straipsnių bei knygų intelektinės nuosavybės klausimais autorė.